- kranta
- kránta sf. (1), krantà (2) Prk, Klp 1. žr. krantas: Kránta – upės, griovio krantas J. Upės kránta nugriuvo per potvynį Sr. Veiviržo (upelio) vietoms krantos yra dideliai stačios Vvr. Balta gulbelė jūrės krantelėj, ta yr balta nenuprausta KlpD23. Ingloniškas akrūtas prie jūros krantos apsistojo Ns1851,1. Rambynas … ant Nemuno upės krantos tarp Ragainės bei Tilžės LC1878,31. Daug upių per krantas išlipusios TP1881,4. 2. Als, Ms, Pkl, Žd briauna, kraštas; karnizas: Kiekvienas aštrus kraštas vadinasi kránta J. Šėpai krántas gražias padirbk J. Alvės kránto[je] užsisprengusi korka neleida ištraukti J. Ant pat krántos padėjau J. Nesėdėk ant pačia kranta, nukrisi Slnt. Pakėlė akis į dangų ir pamatė ant kranta bažnyčios besėdinčiu du velniuku M.Valanč.
Dictionary of the Lithuanian Language.